Pusiaužiemis Kauno marių regioniniame parke
Sausio mėnesis buvo kupinas permainingų orų – naujuosius sutikome esant teigiamai temperatūrai, o vėliau šaltis spustelėjo net iki 17-os, o sausio 6-ąją net iki 23-ies laipsnių. Tad Kauno marios netruko greitai užšalti. Praėjus vos dešimčiai dienų po pirmojo žiemiško speigo, ledo storis ties Arlaviškių kadagių slėniu jau siekė apie 20 centimetrų.
Todėl išnaudojome šią progą ir apsilankėme didžiausioje Kauno mariose Dabintos saloje. Matyt, jog šiais metais buvome pirmieji čia išsilaipinę žmonės.
Tyloje skendinčioje saloje pilna medžių virtuolių. Tačiau kiek pasivaikščiojus aplink salą atsekame žvėrių takus ir pėdsakus – visai neseniai prabėgta šerno, o stirna palikusi savo ekskrementų. Šalimais esančiuose smilgynuose sušnara pasislėpusių šernų būrys.
Kiek tolėliau prieiname bebrų nugraužtų medžių išvartas. Čia pat, šalia eglės randame iš smilgų suneštą guolį, spėjame ūdros.
Vienintelis žmonių buvimo saloje ženklas – greičiausiai dar nuo vasaros likusios žvejų sukurto laužo liekanos.
Grįžtant iš salos kyla pūga ir Arlaviškių kadagių slėnis, kviečiantis lankytojus visus metus pasivaikščioti pažintiniu taku, išnyksta krintančio sniego kąsniuose. Žiemą jame taip pat romantiška pažvelgti į apsnigtus kadagius, užšalusias marias ir į paslaptingąją Dabintos salą, tad taku kartais pražingsniuoja vienas kitas užklydęs lankytojas.
Sausio 25-oji, lietuvių liaudyje žinoma kaip Pusiaužiemio šventė, žavėjo saulėta ir giedra diena. Nors lauke buvo šaltoka, pasidomėjus senolių prietarais ir pažvelgus laukan, buvo galima spręsti, jog pavasaris ne už kalnų – mat jei tądien šviečia saulė, laukia ankstyvas pavasaris ir šilta vasara.
Taigi, ėjome apsižvalgyti į Dubravos arboretumą. Saulės šviesoje spindulioja pasvirusios raudonos it kraujas putino uogos, sako, geras vaistas nuo kosulio šiuo padidėjusio sergamumo laikotarpiu, kurias smaguriauja keletas raudonpilvių sniegenų.
Bet daugiau gyvybės nematyti. Gal tik nuo kažkada likę šernų papurentas sniegas ir ekskrementai.
Tačiau ši diena itin maloniai kvietė atokvėpio gamtoje ir saulės pasiilgusius gamtos lankytojus praleisti popietę trumpame pasivaikščiojime.
Ir lyg tyčia – tuoj pat prasidėjo atodrėkis ir beveik visas sniegas dingo nuo žemės paviršiaus.
Tad apsižvalgėme ir kitose regioninio parko vietose – apžiūrėjome Samylų piliakalnį ir poilsiavietę ir pasigrožėjome kitame marių krante atsiveriančia Gastilonių atodanga. Ant aptirpusio marių ledo sėdi žūklės mėgėjai, nors ledas tapo kiek pavojingesniu tolimiems žygiams nuo kranto.
Žiegždriuose praėjome Žiegždrių geologiniu taku, kuris siūlo lankytojams daugiau ir žaismingiau sužinoti apie geologinę praeitį – šmaikšti ir nesudėtingai pateikiama informacija stenduose, įdomūs edukaciniai žaidimai-dėlionės, kuriuos galima rasti čia, beeinant taku, pritrauks ir suaugusįjį, ir šalia žingsniuojantį vaiką. Tik reikėtų pasisaugoti apledėjusių lentų, kuriomis galima nemaloniai nučiuožti.
Pro ledą prasilaužęs gyvas ir raibuliuojantis šaltinėlis įsilieja į ramias marias, suformuodamas įdomų ledo pakraštį.
Tačiau dienos kulminacija – Kalniškių konglomeratas, nusitęsiantis net apie 400-us metrų marių pakrante ir atveriantis nepakartojamą ledynmečio palikimą.
Tačiau lankytojų prašome dar neskubėti ir apsilankyti už regioninio parko ribų esančioje Dubravos rezervacinėje apyrubėje. Čia tarsi iš po žemių išdygsta nuostabi Dubravos pelkė – ramybe dvelkiantis užkaboris nuo civilizacijos.
Pasivaikščiojus pažintiniu taku, pamatome žiemos sąstingyje augančius pelkinius augalus, nedideles pušeles ir dėl nepalankių pelkės salygų išvirtusius berželius ir kitus, taip ir likusius stovėti mirusius stuobrius.
Žiema jau persirito į antrąją pusę ir vis dažniau norisi kišti nosį į lauką, pabūti regioninio parke esančiose poilsiavietėse, pražygiuoti pažintiniais takais.
Nejučia apima keistas jausmas, kad vis dėlto barsukas išlindo sausio 25-ąją iš savo guolio, apsidairė ir, išsigandęs saulės metamo savo šešėlio, šmurkštelėjo atgal žiemos miegui. Bet koks gi tas miegas, jei jau tiek sapnų susapnuota ir saulė šviečia už lango.
Tik pastaruoju metu ima atrodyti, jog visgi įdomų sapną barsukas susapnavo, nes vasario pradžioje vėl sugrįžę šalčiai užmena, jog barsukas kol kas nusprendė pabaigti neseniai pertrauktą saldų žiemos miegą.
O kol žiema vis dar tęsiasi, kviečiame ir Jus užsukti į Vaišvydavos kaime esantį Kauno marių regioninio parko lankytojų centrą, apžiūrėti inovatyvią ir patrauklią ekspoziciją, o po to apsilankyti gamtoje ir pasigrožėti žiemiška pamarių gamta.
Autorius, fotografijos: Tadas Karanauskas
