Ar yra Žemėje vieta, kur 100 procentų energijos gaunama iš Saulės?

Atsakymas į šį klausimą paprastas ir aiškus – taip, yra. Ir ši vieta yra Okeanijoje ir vadinama Amerikos Samoa, o dar tiksliau – Ta‘u sala.

Įprastas trečiadienio vakaras Ta‘u saloje. Dauguma žmonių trijuose kaimuose dalyvauja pese – bažnyčios choro – repeticijose. Artinasi kasmetinis salos jaunuolių pasirodymas, tad kiekvienas choras jaučia spaudimą pasitempti.

Gretimais esančiame name įjungtas televizorius, bet garsas nutildytas. Vieninteliai girdimi garsai – tai ventiliatoriaus dūzgimas ir tolimas kaimo choro dainavimas.

„Anksčiau čia gyveno daugybė žmonių, bet 1987-aisiais uraganas Tusi viską sunaikino. Dauguma gyventojų išsikėlė į Pago Pago (Samoa sostinę) arba į Jungtines Valstijas,“ – pasakoja vietinė 82-ejų metų gyventoja Musu Fuiava Mutini. Tuomet ji stabteli, atsidūsta, prisimindama tolimą praeitį. „Dabar viskas saloje yra kitaip.“

Daugeliu atvejų, tokios salos kaip Ta‘u yra kaip mikrokosmas mūsų planetoje. Ištekliai ir erdvė yra apriboti, tad bendruomenės priklausomos nuo efektyvaus šių komponentų panaudojimo. Norėdami užsitikrinti tvaresnę ateitį, šimtai Ta‘u salos gyventojų įtikėjo į naująjį projektą, pagrįstą Saulės energija ir kurį, sakoma, norima pakartoti kitose pasaulio vietose.

Lapkričio mėnesį Ta‘u saloje buvo baigta nauja saulės energiją naudojanti kogeneracinė elektrinė, kuri pakeitė šimtaprocentinį dyzelinio kuro vartojimą į šimtaprocentinį saulės energijos naudojimą. Verta atsiminti, kad salos gyventojų populiacija varijuoja tik tarp 200-ų ir 600-ų gyventojų.

Šis projektas buvo sukurtas SolarCity kompanijos iš Kalifornijos, JAV. 8 milijonus dolerių kainavęs projektas buvo funduotas Jungtinių Valstijų vidaus reikalų departamento ir Amerikos Samoa energetikos ministerijos (U.S. Department of Interior and the American Samoa Power Authority (ASPA)).

Šiaurinėje salos dalyje apie 28 000 kvadratinių metrų teritorijoje įrengti 5 328 saulės moduliai, gaminančios 1.410 megavatų elektros. Energija gali būti saugojama šešiasdešimtyje didžiulių baterijų, kurios leidžia Ta‘u salai neprarasti energijos šaltinio, net jei tris dienas nešviečia saulė.

Modulių įrengimas nebuvo lengvas – Ta‘u yra maždaug 6 400 kilometrų nutolusi nuo Kalifornijos. Papildomi svarstymai buvo atlikti turint omeny ekstremalias klimato sąlygas – karštį, drėgmę bei smarkias tropines audras. Taigi, ši sistema pritaikyta atlaikyti penktos kategorijos uraganinius vėjus.

Paskutinį kart Ta‘u energetinė revoliucija įvyko 1972-aisiais, kai ASPA sukonstravo dyzelinę jėgainę, kuri ėmė tiekti energiją visai salai. Prieš tai tik žibalinės lempos buvo pirminis šviesos šaltinis vakarais. Tik kelios šeimos, turėjusios pakankamai pajamų, namuose turėjo elektros generatorius ir tai buvo laikoma prabanga. Visų kitų žmonių gyvenimas judėjo paprastesniu ir lėtesniu tempu.

Dyzelinės elektrinės atsiradimas iš esmės pakeitė vietinių žmonių gyvenimus. Staiga šviesa galėdavo būti įjungta mygtuko paspaudimu ir judėjimas kaimuose bei namuose drastiškai atgijo. Su elektros atsiradimu taip pat atsirado naujos galimybės maisto gaminimui, taigi pasikeitė ir vietinių mityba. Tad greitai garsus dyzelinių generatorių ūžimas tapo įprastu salos garso takeliu.

Nors energijos vartotojų Ta‘u saloje ganėtinai mažai, iškastiniam kurui atsiradusi atsvara yra itin pastebima: anksčiau buvo sunaudojama apie 110 000 galonų kuro, neskaitant to, kuris buvo panaudojamas jo atgabenimui.

„Daugelis kitų salų eina ta pačia linkme, bet tik ši sala sugebėjo žengti šį didelį žingsnį, siekdama energetinės nepriklausomybės su saulės energija,“ – teigia Danielle Mauga, vienas iš ASAP inžinierių.

Be to, kad dyzelinis kuras kėlė grėsmę aplinkai, kitas šalutinis efektas buvo tai, kad žmonės nepasitikėjo dyzelinio kuro atgabenimu dėl neretai atsirandančių trukdžių: nepalankių orų ar mechaninių problemų, kartais užsitęsiančių net iki kelių mėnesių.

Tačiau kai Ta‘u saloje buvo pereita nuo iškastinio kuro prie Saulės energijos, gyvenimas rutuliojosi kaip įprasta. Žmonės kaimuose tęsė savo kasdienius darbus: darbą plantacijose, ėjimą į bažnyčią, ilsėjimąsi – ir nieko nepasigedo.

Kai prieš keturis dešimtmečius buvo pastatyta dyzelinė elektrinė, salos bendruomenė pokyčius pajautė iškart. Šįkart perėjimas prie Saulės energijos nebeturi tokio gyvenimą keičiančio pojūčio, kaip buvo anksčiau. Būtent perėjimas nuo žibalinių lempų prie elektros lempučių akivaizdžiai sugriovė kasdienį salos gyvenimą nei organinio kuro pakeitimas į Saulės energiją.

Bet būtent tai ir pavertė Ta‘u salos energetinį projektą sėkmingu, teigia projekto rėmėjai. Žmonės gali tęsti kasdienę rutiną be jokio pertrūkio, nors viskas iš esmės pasikeitė „užkulisiuose“.

Ir galiausiai atrodo, kad visi, gyvenantys šioje mažytėje saloje, žino, kad tapo dalimi kažko ypatingo. Bet kieno paklausus Ta‘u saloje, ką jie mano apie šį projektą, jie užsimins du dalykus: palengvėjimą, kad jiems daugiau nebereikės pasitikėti nepatikimu kuro atgabenimu ir suvokimą, kad 110 000 dyzelinio kuro galonų nėra mažas kiekis.

Projektas taip pat, rodos, pasėjo tvarumo sėklą. Salos mokyklose vaikai, paklausti apibūdinti Saulės energiją, taria terminus, tokius kaip „tapti draugiškam aplinkai“ ar „išgelbėti planetą“, kol suaugę žmonės tai vertina kaip palaimą, padėsiančią sutaupyti jų pinigus.
Salos senbuvė Mutini teigia, kad kolektoriai nušvies salos ateitį ir tiki, kad šie naujieji pokyčiai yra palaiminimas ir kad tai paskatins išvykusius žmones ir vėl sugrįžti į salą.

Kaip anksčiau Polinezijos gyventojai vandenyną laikė kelių virtine tarp salų, Samoa gyventojai šiandien taip pat turi gilų tarpusavio ryšį su pasauliu. Technologijos, ryšiai ir kelionės eksponentiškai patobulėjo, atstumus net ir tarp tolimiausių salų padarydamos artimesnius nei anksčiau.

Projektas Ta‘u saloje taip pat gali pasitarnauti užmezgant kalbą su kitomis pasaulio salomis. Bendruomenės nori žinoti, ar atsinaujinantys energijos šaltiniai verti investicijų, ar technologijos yra patikimos ir ar žmonės į tai atsako teigiamai.

Ta‘u senieji gyventojai tiki, kad ateitis labiau primins jų tolimą praeitį, kai žmonės buvo pilnai patenkinti ir harmoningai sugyveno su juos supančia aplinka.

Verčiau ir stebėjausi, kaip racionalūs ir užtikrinti sprendimai, nors ir nekeičiantys žmonių gyvenimo, bet prisidedantys prie Žemės išsaugojimo, yra vykdomi atkampiose pasaulio vietose ir platesnė tokių projektų sklaida turi būti labiau išgirsta vartotojiškos ir reiklios pasaulio visuomenės kontekste.

Nuo savęs noriu dar pridėti vieną pamokomą istoriją – tiems, kurie nepagailės 25-ių minučių trukmės japonų animacijos peržiūrai, pavadinimu „Grandfather‘s Lamp“ (Senelio lempa). Tai istorija apie tai, kaip kažkada elektra pakeitė žmonių požiūrį į dar anksčiau naudotas žibalines lempas. Tikiuosi, kad šis projektas bent iš dalies taip pat sukels tokią pačią revoliuciją, kokią sukėlė elektros atsiradimas, turint omeny alternatyvius energijos šaltinius ir jų panaudojimą globaliu mastu.

Iš anglų kalbos vertė: Tadas Karanauskas
Šaltinis: National Geographic

Devynių kilometrų gylyje po vandenyno dugnu galimai rasti gyvybės pėdsakai

Prieš maždaug keturis milijardus metų, gyvenimas Žemėje buvo sunkiai įsivaizduojamas: dažni asteroidų smūgiai planetos dalis pavertė į išlydytas uolienas. Maisto ir gyvenamųjų erdvių buvo maža ir reta. Tad koks mikrobas visa tai galėjo išgyventi? Pačios ankstyviausios gyvybės užuomazgos galėjo išlikti tūnodamos gelmėse – gyvendamos iki devynių kilometrų gylyje žemiau jūros dugno. Ši išvada padaryta po […]

Skaityti daugiau

Pašnekesiai su VDU GMF dėstytojais

Šiandien VDU AJMD „Moduso“ puslapyje pradedamas video reportažų ciklas „Pašnekesiai su VDU GMF dėstytojais“. Interviu metu išgirsime netikėčiausių istorijų tiesiai iš dėstytojų lūpų, kurios turėtų sudominti ne vien GMF studentus, kurie kasdien susitinka su dėstytojais universiteto koridoriuose, bet ir abiturientus, su nerimu laukiančius artėjančių stojimų. Kiekvieną savaitę vis naujuose reportažuose išgirsime pasakojimų apie dėstytojų studijų […]

Skaityti daugiau
Turinys kraunamas...